Gyvūnų kalba

Staugiantis vilkas

Gyvūnų kalba – gyvūnų būdų keistis informacija visuma.

Pasak V. Morozovo, ilgą laiką terminas buvęs sąlygiškas ir biologų rašytas kabutėse, tačiau Dž. Hakslio, L. Kocho, Dž. Lilio, R. Biusnelio, V. Iljičevo, L. Firsovo, L. Krušinskio ir kitų mokslininkų darbai tokį supratimą pakeitė.

Gyvūnų kalba aprėpia daug ryšių kanalų – regą, uoslę, klausą. Svarbiausia tokios kalbos ypatybė yra perteikiamos emocijos. Gyvūnų kalbos elementai perteikia tokius išraiškingus pranešimus, kaip „Dėmesio!“, „Pavojus!“, „Gelbėkitės!“, „Saugokitės!“, „Eik šalin!“. Kitas svarbus gyvūnų kalbos bruožas – signalų abėcėlės priklausymas nuo padėties. Dauguma gyvūnų savo abėcėlėje turi tik 10–20 garsinių signalų, tačiau juos naudodami perduoda žymiai daugiau informacijos, žiūrint, kokia situacija. Daugumos signalų reikšmė yra tikėtina, nelygu, kokia padėtis. Šiuo atžvilgiu gyvūnų kalba panaši į žmonių emocinę kalbą. Vis dėlto gyvūnų kalbos signalai visada labai tikslūs ir praneša tam tikras aplinkybes arba būsenas. Tuo ji labiausiai skiriasi nuo žmonių kalbos.

Ryšių kanalai

Pozų ir kūno judesių kalba

Azijinės (tamsesnis pilvelis) ir europinės (raudonai pažymėtos) medunešės bitės mokosi vienos kitų šokio „tarmių“.

Keičiantis informacija svarbus vaidmuo tenka „pozų ir kūno judesių kalbai“, o pačioje kalboje – uodegai ir ausims. Daugybė jų padėčių kalba apie subtilesnes šeimininko nuotaikas ir ketinimus. Ši kalbos atmaina reikšminga taip pat ir nemažai daliai nariuotakojų rūšių. Pozų ir kūno judesių kalba grįsti bičių šokiai.

Kvapų kalba

Svarbiausias gyvūnų kalbos elementas – kvapai. Dauguma rūšių turi specialias kvapo liaukas, išskiriančias tam tikrai rūšiai specifines stipriai kvepiančias medžiagas, kurias gyvūnai palieka savo buvimo vietose ir taip žymi savo teritorijos ribas.

Garsų kalba

„Garsų kalba“ daugeliu atžvilgių pranašesnė už kitas dvi. Ji leidžia gyvūnams bendrauti vieniems kitų nematant (o to reikia pozų ir kūno judesių kalboje) arba esant toli vieniems nuo kitų. Paukščiams garsiniai signalai leidžia bendrauti tankumynuose, nors vieni kitų jie matyti negali.

Žuvų kalba

Jūrgaidis dryžuotasis dygliuoklis (Chelidonichthys lastoviza)

Žuvys nėra „nebylios“: stauridės skleidžia į lojimą panašius garsus, juodieji krabatai (Pogonias cromis) – būgnų bampsėjimą, o jūrinės vėgėlės moka įspūdingai murkti ir kriuksėti. Jūrgaidžiai iškilus pavojui paleidžia kudakuojamų garsų pliūpsnį ir prie jų prisideda kitos nuo priešo sprunkančios žuvys.

Žuvys neturi balso klosčių, todėl jos girgždina pūsles, žiaunas, griežia dantimis, spragsi kauliukais. Tam tikros rūšys bendrauja elektros impulsais.

Be to, kai kurių jūros žuvų garsai labai stiprūs ir Antrajame pasauliniame kare priversdavo sprogti akustines minas. Ukajalio upėje (Amazonės intake) žuvys tiesiog gieda.

V. Protasovas žuvų žodyne išskiria tris agresyvių signalų tipus:

• grasinimas – stipriojo silpnesniajam siunčiamas įspėjimas;
• įspėjimas – silpnesniojo perduodama stipresniajam;
• karo šūksnis – naudojama peštynėse.

Taip pat pasitelkiamas kiekvienai rūšiai kitoks pavojaus signalas. Labai įvairūs žuvų neršto garsai, viliodami pateles į nerštavietes juos skleidžia patinai; šie garsai paprastai sklinda toli.

Paukščių kalba

Didžiosios geltonkarolės papūgos

Garsiniai signalai paukščių gyvenime išskirtinai svarbūs. Jie padeda apsaugoti savo teritoriją nuo įsibrovėlių (t. y. iš esmės apsaugo maisto išteklius), privilioti patelę siekiant susilaukti palikuonių, išgelbėti gentainius ir vaikus nuo gresiančio pavojaus. Paukščių kalboje suskaičiuota dešimtys garsinių signalų (nelaimės, įspėjimo, maisto, asistavimo, poravimosi, agresijos, būrio, lizdo sukimo ir t. t.).

Plėšrieji paukščiai (ereliai, pelėdos) pranešdami apie pavojų dažnai tarškina snapu. Baltajam gandrui šie garsai iš esmės pakeitė naudojimąsi balsu. Garsai taip pat gali sklisti nuo vėjo vibruojant vairuojamosioms uodegos plunksnoms (pavyzdžiui, tokiu būdu perkūno oželio išgautas garsas primena ožiuko mekenimą) arba plakant sparnais.

Kartais paukščių giesmės turi įvairią prasmę, kito paukščio suprantamą priklausomai nuo aplinkybių. Dauginimosi laikotarpiu ta pati giesmė gali reikšti patelės viliojimą, o perint – kad teritorija užimta. Kaip signalas naudojami ne visi giesmės elementai; neretai papildomos frazės rodo paukščio saviraišką.

Plėšrūnų kalba

Hienoms, vilkams, šakalams ir kitiems bendruomeniniams gyvūnams būdingas chorinis (grupinis) staugimas.

Beždžionių kalba

Gorila Koko (1971–2018)

Beždžionių balso garsų emocinė prasmė iš esmės sutampa su žmonių. Beždžionių kalboje taip pat vartojama daug garsinių elementų, pagal skambesį panašių į fonetinius žmonių kalbos elementus.

Išmokyti beždžiones žmonių kalbos nepavyko, tačiau ne dėl to, kad beždžionių per žemas intelektas, o dėl to, kad jų kalbos padargai (taip pat ir pastarųjų valdymo centrai smegenyse) yra kitokios sandaros ir nepritaikyti tarti sudėtingų žmogiškos kalbos garsų junginių. Vis dėlto beždžionės gali išmokti vaizdinių signalų (pavyzdžiui, gestų kalbos), kaip kad šimpanzė Vošo.

Vošo užaugino amerikiečių zoopsichologai sutuoktiniai Alenas bei Beatrisė Gardneriai ir per keletą mėnesių ji išmoko ne vieną dešimtį žodinių ženklų, o vėliau – maždaug 300. Savo žodyno ištekliais ji naudojosi kūrybingai, pavyzdžiui, norą atidaryti šaldytuvą ir paėsti reiškė tokiais ženklais: „atidaryti šaltąją dėžę – ėsti – gerti“. Daugybę frazių buvo sudariusi pati Vošo, pavyzdžiui, „duok man kutenimą“ 'pakutenk mane'. Nepalankumas kitiems buvo reiškiamas žodžiu „purvinas“. Antį Vošo buvo linkusi vadinti „paukštis-vanduo“, o ne tam skirtu žodžiu.

Pirmasis Vošo jauniklis mirė netrukus po gimimo. Motina ilgai prie jo tupėjo, ženklais „mažyli“, „mažyli“ kalbindama ir laukdama atsakymo. Po neilgo laiko ji atsivedė kitą jauniklį Sekvoją, kurį, eksperimentuotojų sumanymu, Vošo turėjo išmokyti gestų kalbos.

Gorila Koko, amerikiečių tyrėjos F. Paterson mokoma amerikiečių gestų kalbos, netruko išmokti 375 ženklus ir jų pagalba išsakydavo ne tik buitinius poreikius, bet ir sudėtingus išgyvenimus bei emocijas. Ji žinojo tokias abstrakčias sąvokas, kaip „nuobodulys“, „įsivaizdavimas“, praėjęs ir būsimas laikas.

Ernstas fon Glazersfeldas (1917–2010) ir Sju Savaž-Rumbau sukūrė dirbtinę gestų kalbą jerkišą, skirtą primatams bendrauti su žmonėmis. Šimpanzė Lana (1970–2016, pirmoji jerkišo vartotoja), kompiuteriu išmokusi apie 60 šios kalbos leksigramų, naudodamasi klaviatūra mokėjo sudaryti frazes, kad paprašytų įjungti kino projektorių norėdama pažiūrėti filmą apie beždžionių gyvenimą, arba įjungti magnetofoną ir t. t. Beždžionės sumaniai naudojasi savo žodyno ištekliais.

Šimpanzė Sara iš plastikinių figūrų-žodžių sudėliodavo sakinius „kiniškai“ – iš viršaus į apačią.

Grupinis staugimas būdingas ir beždžionėms. 1974 m. Frankfurto zoologijos sode dvi siamangų poros (du patinai ir dvi patelės) labai mėgo „dainuoti“ keturiese.

Banginių kalba

Kuprotasis banginis

Akustinis kuprotojo banginio signalas

Banginiai (tarp jų ir delfinai) pasižymi labai sudėtinga kalba, išgaunama tam tikro dažnio ir sekų pliaukšėjimais liežuviu, kurie vadinami kodais. Šie kodai sklinda po vandeniu šimtus metrų. Nustatyta, kad kašalotai naudoja bent 150 skirtingų kodų. Kašalotų skleidžiami balso garsai šiek tiek primena žmonių kalbos fonemas p, æ, l ir ə. Banginiai ne tik pliaukši, spragsi liežuviu ar švilpčioja – jie skleidžia melodingus pratisus garsus, vadinamus „banginių dainavimu“.

Banginių kalba nėra paveldima, jos išmokstama iš vyresniųjų. Kašalotai gyvena bendruomenėmis ir jų kalba gali skirtis priklausomai nuo gyvenamosios teritorijos (vandens plotų), taigi egzistuoja banginių kalbos ar tarmės. Be keleto signalų, kol kas banginių kalbos iššifruoti nėra pavykę, tačiau užfiksuota dviejų delfinų vienas kitam siunčiamų švilpčiojimų ir spragtelėjimų seka, panaši į žmonių bendravimą sakiniais ir žodžiais, nes delfinai vienas kito nepertraukinėjo.

Literatūra

• Морозов, В. П. (1987). Занимательная биоакустика (2 leid.). М.: Знание.
• Алексеев, В. А. (1997). 300 вопросов и ответов о животных. Ярославль: Академия развития. ISBN 5-7797-0039-7.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.