Pagrindinis puslapis
Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Vikipedija nuolat kuriama, taisoma, tobulinama bei redaguojama, tad nėra jokių garantijų, kad enciklopedijoje pateikiama informacija yra teisinga. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
Savaitės straipsnis
![]() Gyvūnų kalba – gyvūnų būdų keistis informacija visuma. Pasak V. Morozovo, ilgą laiką terminas buvęs sąlygiškas ir biologų rašytas kabutėse, tačiau Dž. Hakslio, L. Kocho, Dž. Lilio, R. Biusnelio, V. Iljičevo, L. Firsovo, L. Krušinskio ir kitų mokslininkų darbai tokį supratimą pakeitė. Gyvūnų kalba aprėpia daug ryšių kanalų – regą, uoslę, klausą. Svarbiausia tokios kalbos ypatybė yra perteikiamos emocijos. Gyvūnų kalbos elementai perteikia tokius išraiškingus pranešimus, kaip „Dėmesio!“, „Pavojus!“, „Gelbėkitės!“, „Saugokitės!“, „Eik šalin!“. Kitas svarbus gyvūnų kalbos bruožas – signalų abėcėlės priklausymas nuo padėties. Dauguma gyvūnų savo abėcėlėje turi tik 10–20 garsinių signalų, tačiau juos naudodami perduoda žymiai daugiau informacijos, žiūrint, kokia situacija. Daugumos signalų reikšmė yra tikėtina, nelygu, kokia padėtis. Šiuo atžvilgiu gyvūnų kalba panaši į žmonių emocinę kalbą. Vis dėlto gyvūnų kalbos signalai visada labai tikslūs ir praneša tam tikras aplinkybes arba būsenas. Tuo ji labiausiai skiriasi nuo žmonių kalbos. Keičiantis informacija svarbus vaidmuo tenka „pozų ir kūno judesių kalbai“, o pačioje kalboje – uodegai ir ausims. Daugybė jų padėčių kalba apie subtilesnes šeimininko nuotaikas ir ketinimus. Ši kalbos atmaina reikšminga taip pat ir nemažai daliai nariuotakojų rūšių. Pozų ir kūno judesių kalba grįsti bičių šokiai. |
balandžio 30 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
Savaitės iniciatyva
![]() Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas (lot. Gaius Julius Caesar Octavianus Augustus, tikrasis vardas Gajus Oktavijus Turinas (CAIVS·OCTAVIVS·THVRINVS), 63 m. pr. m. e. rugsėjo 23 d. Romoje ar Veletryje – 14 m. e. m. rugpjūčio 19) – pirmasis Romos imperatorius, valdęs nuo 27 m. pr. m. e. iki savo mirties 14 m. e. m. Augustas gimė Romoje (ar Veletryje), jo tikrasis vardas buvo Gajus Oktavijus (Gaius Octavius). Netrukus po Oktavijaus gimimo tėvas sūnui suteikė pavardę Turinas, pasak Svetonijaus, norėdamas priminti savo pergalę prieš maištaujančius Turijų vergus. Augustas buvo kilęs iš gerbiamos, tačiau neišskirtinės raitelių šeimos. Jo tėvas Gajus Oktavijus buvo Makedonijos provincijos valdytojas. iki mirties 59 m. pr. m. e., kai Oktavijui buvo sukakę ketveri metai. Jį išaugino patėvis Lucijus Marcijus Filipas ir Augusto motina Julijaus Cezario sesers Julijos duktė Atija Vyresnioji (Atia Maior). 46 m. pr. m. e. Cezaris įsūnijo seserėną ir paskyrė jį savo paveldėtoju. Pagal romėniškus įsūnijimo papročius, seserėnas gavo savo įsūnytojo vardą ir pavardę – Gajus Julijus Cezaris. Be to, pagal papročius biologinei kilmei nurodyti, (Oktavijų giminė) naudojo vardą Oktavianas. Cezario nužudymo metu per Kovo idas (kovo 15 d.) 44 m. pr. m. e. Oktavianas studijavo ir dalyvavo kariniuose apmokymuose Apolonijos mieste (Ilyrijoje). Nepaklausęs kai kurių karinių pareigūnų patarimo pabėgti su kariais į Makedoniją, išplaukė į Italiją išsiaiškinti ar turi politinį kapitalą ir saugumą. Išlipęs prie Lupijų netoli Brundisijaus, sužinojo Cezario testamento turinį ir tik tada nusprendė tapti Cezario politiniu įpėdiniu, bei dviejų trečdalių jo turto savininku. Neturėdamas teisėtų vaikų (jo dukra Julija mirė 54 m. pr. m. e.), Cezaris įsūnijo sūnėną Oktavianą ir paliko jam turtą bei pavardę, todėl Oktavianas tapo Julijum Cezariu. Romėnų tradicija reikalavo pridėti pavardę Oktavianas, kad taip būtu nurodytą jo biologinė kilmė. Šios savaitės iniciatyva yra Vatikanas ir popiežystė. |
Naujienos
|
Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
|